Vaikų ir jaunų žmonių uoslės ugdymas ir jo svarba

1. Kodėl svarbu lavinti uoslę? Kaip tai padaryti?

Uoslė yra vienas iš 5 svarbiausių mūsų pojūčių, vienas iš pasaulio pažinimo ir suvokimo būdų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad būtent uoslės pojūtis gali mums padėti jaustis saugiai, subtiliai bendrauti, daro įtaką mūsų socialinei elgsenai, imuninei sistemai ir netgi partnerio pasirinkimui.

Kvapai puikiai gali padėti mums kelyje į gerovę – per poveikį mūsų budrumui, savybę sumažinti, palaikyti ar padidinti dėmesį ir koncentraciją.

Jie gali stabilizuoti, pakelti ir pakeisti nuotaiką, sumažinti nerimą ir įtampą, prikelti atmintį ir suteikti pasitikėjimą kūnu, taip pat labai padėti žmogui augti dvasiškai.

Vis dažniau moksliniuose veikaluose imama rašyti, kad uoslės ugdymas turi terapinį poveikį.

Kaip ugdyti uoslę? Uostyti. Suvokus, kad žemėje nėra nekvepiančios erdvės, uoslės ugdymas tampa labai paprastas – reikia uostyti, uostyti sąmoningai, dėmesingai, analizuojant kuo kvepia erdvė, kurioje dabar esu, siekiant atpažinti, iš kokių elementų tas ar kitas kvapas susideda, stengiantis įsiminti kuo daugiau kvapų.

Kai kur nors nuvažiuoju, pirmas darbas būna aplankyti botanikos sodą. Apeinu ir išuostau visus augalus, ypač smagu būna, kai prie jų yra lentelės su pavadinimais. Taip lavinama nosis. Esu tyrinėjusi rožes – tai vienas seniausiai žmonijos auginamų augalų, patyręs daug selekcijų. Dažnai jų aromatas neįtikėtinas – dvelkia smilkalais, žeme, benzinu, grybais, dažais, akvarele, guašu, popieriumi, pušimi. Esu uosčiusi pelargonijų kolekciją – jos kvepėjo dervomis, dūmais, šlapiu asfaltu, flomasteriais, šviežia mediena, riešutais, karamele ir t. t. Pati uostau nuolat, kaskart įkvėpdama, būdama namuose, pakeliui į darbą ir namo, vaikščiodama įprastinėmis vietomis. Tas kasdienybės kvapų pasaulis taip pat yra be galo įvairus, turtingas ir labai informatyvus.

*********

Suprantu, kad daug mieliau girdėti smagius, linksmus, pozityvius dalykus, bet šį kartą mūsų pašnekesį pradėsiu nuo liūdnų dalykų.

Tiksliau, išsakysiu savo nuogąstavimus dėl vaikų uoslės ugdymo.

Džiūgiai pareikšti, kad vaikų olfaktorinio lavinimo programa vyksta papurškaliojus kvepaliukų, tikrai keista ir nepamatuota. Ir neintelektualu, sakyčiau...

Reali situacija yra gana liūdna. Prieš kurį laiką vienas portalas kreipėsi į mane su klausimais apie jaunų žmonių uoslės ugdymą, kvėpinimosi kultūrą, vadinamąsias scented-free erdves mokyklose ir kt.

2. Pastebime, kad moksleiviai dažnai neatpažįsta paprastų kvapų, tokių kaip mėta, melisa, levanda. Kaip manote, kodėl?

Nors ankstyvoji vaikystė yra paskutinė galimybė savarankiškai/autonomiškai tyrinėti ir susikurti unikalų/individualų pasaulio jutimo būdą per tiesioginį fizinį artimiausios aplinkos tyrinėjimą ir patyrimą, šiuolaikinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos stengiasi vaikus laikyti kuo atokiau nuo kvapų.

Aromatinėse diskusijose mamyčių ir tėtukų rašinėliai apie tai, kaip baisu, kad auklėtoja užlašino ea grupėje, ar, kad vaikas atėjo į grupę aplašintas ea, kokie vaikams baisūs astmos priepuoliai prasideda, mamyčių atsiprašinėjimai, kad grupėje užlašino ea nuo peršalimo ir t. t., mane varo į neviltį. Ta neva „bekvapė“ veidmaniška politika vis labiau užvaldo gyvenimą, nors nėra jokių apribojimų stipriems sintetiniams kvepalams, dezodorantams, namų kvapams, smilkalams aplinkoje, kur gyvena maži vaikai.

Vaikai turėtų liesti, ragauti ir uostyti viską, kas tik natūraliai egzistuoja jų betarpiškoje aplinkoje ir pažindintis su naujais skonio, kvapo, lytėjimo, garso elementais, tyrinėti ir formuoti savo autonomišką santykį su pasauliu.

Tuo tarpu „socialinis pažinimas“ telieka tik kalbos forma, kuri abstrahuoja ir jau vaikystėje atitraukia nuo įkūnyto suvokimo ir komunikacijos uodžiant, ragaujant ar liečiant, taip pat nuo suvokimo, kad uostymas, ragavimas, lietimas yra itin reikšmingi pasaulio pažinimo būdai. Tas amžinas reikalavimas „neliesk“, „nekišk į burną“ virto amžina ir nesunakinama kliše. O apie uostymą iš viso nekalbu.

Turint galvoje, kad uoslė yra mūsų pirmasis pojūtis, kuris įsijungia su mūsų pirmuoju įkvėpimu, kad uoslė yra evoliuciškai ištobulinta mūsų išgyvenimo sergėtoja, tikrai keista, kad šiuolaikinėje visuomenėje vaikai nebemokomi empirinių įgūdžių, kaip nustatyti, atpažinti, atsirinkti kvapus, kad uoslės ugdymas nėra fizinio patyrimo ir mokymosi forma.

Todėl profesionalai, kurie kuria aplinką (architektai, dizaineriai, kvapo dizaineriai) nebesiskaito su kūno fiziškumu toje jų kuriamoje aplinkoje. Kvapo dizaineriai – iš tikrųjų jokie ten dizaineriai – tai tiesiog rinkodarininkai, kurie parduoda kažkokius sintetinius kvapus skambiais pavadinimais.

Fizinis, empirinis patyrimas tarsi nebevaidina jokio vaidmens erdvės kvapų dizaine (jeigu toks iš viso dar atliekamas). Parduotuvės, kavinės kvepinamos pasibaisėtinai blogais kvapais, nieko bendra neturinčiais nei su parduotuvės prekėmis, nei juo labiau su kavinės maistu.

*******

Kvapas dažniausiai yra kultūrinio ir socialinio gyvenimo vietos/erdvės pirmasis ir pats stipriausias ženklas. Jis pirmiausiai pritraukia dėmesį, tačiau mes to nesame mokomi.

Mokykloje mokomės abėcėlės, skaičių, spalvų, muzikos gaidų, tačiau kvapų (ar nosies) abėcėlės mes nesimokome. Nepakanka pažinti kvepalus ir žinoti jų trendus. Toli gražu.

Kitą vertus, mūsų olfaktorinis žinojimas, ilgą laiką laikytas rudimentiniu, nėra taip labai pamirštas. Kai tik prakalbama, pvz., apie rasinius, ksenofobinius dalykus (juodaodžius, žydus, tiesiog kitataučius), arba socialinę atskirtį (bomžus ar prakaituotus statybininkus, trenkiančius pigiu dezodorantu), tas jausmas kaip mat atgyja.

Jeigu mes, kaip sako olfaktorijos tyrinėtoja Victoria Henshaw, ketiname ateityje susikurti labiau humaniškas erdves, tai neišvengiamai turim priimti kitokius pažinimo, buvimo ir pasaulio jutimo kelius.

Taigi nieko kito nelieka, kaip tik imtis tradicinio olfaktorinio žinojimo „paslėptų mokymo planų“ ir juos įtraukti šalia tekstinio raštingumo, kurį mes suvokiame akių pagalba.

Eliotas Eisneris, žymus menų edukatorius, iškėlė vadovėlio („educational connoisseurship“), kuris būtų panašus į vyno vertinimo vadovėlį, idėją.

Taigi vienas iš olfaktorinio raštingumo principų būtų kvapo kokybės vertinimas.

Iš karto noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad šis kritinis vertinimas nesusijęs su hedonistiniu – patinka/nepatinka.

Sąmoningas patyrimas ir percepcija/suvokimas, kuris dažniausiai yra „nematomas“, nėra tiesiog intuicija (nors intuicija kvapų suvokime vaidina labai svarbų vaidmenį), bet sąmoninga praktika. Sąmoningo uostymo ugdymas, kvapų atminties ugdymas. Kalbinis kvapo pažinimas ir t. t.

*********

Mes užaugame sintetiniais kvapikliais dezodoruotoje aplinkoje. Mokslininkai tai vadina nosies manipuliacija, kai kvapai, gauti iš naftos perdirbimo atliekų, vadinami levandų, mėtų, citrinų, obuolių, figų, pakalnučių ir t. t. kvapais. Jeigu moksleiviai nėra uostę tikro levandų kvapo, jie ir negali jo atpažinti, nes sintetinis skalbiklio „levandų“ kvapas nekvepia levandomis.

Klausimas, nuo kokio amžiaus priimtina pradėti naudoti parfumuotą vandenį, tualetinį vandenį ar kvepalus?, atrodo normalus ir nieko nebestebina.

Kvapiklių pramonė kreipiasi į vis jaunesnius vartotojus. 2018 m. buvo reklamuojami žadintuvai darželinukams su žemuogių ir bananų kvapais. Sintetiniais, be abejo. Kiekvienais metais išleidžiami vis nauji „kvepalai“ mažoms princesėms ir paaugliams. Parfumerijos pramonė mąsto apie pelnus ir naujus rinkos segmentus. Taigi oficialios ribos, nuo kada pradėti kvepintis, nėra.

Man skaitant tas P&F eilutes, širdis apsilieja krauju ne tik dėl amerikiečių ir europiečių uoslės. Pagalvojus kiek šimtų tūkstančių tonų naftos pramonės atliekų papildys žemės atmosferą, vandenį ir dirvos paviršių visiškai nereikalingomis, nepažįstamomis, neskylančiomis arba tik iš dalies skylančiomis aromatinėmis molekulėmis, dėl to apsilieja širdis krauju.

Čia nekalbame apie kvapų meno kūrinius. Kalbame apie masinę sintetiką. Kai uostai meno kūrinį negalvoji iš ko jis pagamintas – iš sintetinių ar natūralių medžiagų, bandai suvokti, ką tau tas kvapas pasakoja. Galbūt patiri tam tikrą estetinį jausmą. Bet kiek tokių iškilių, kokybiškų, įdomių kvapų toje kvapiklių jūroje mes sutinkam, tarkim, per metus? Vieną kitą. O visa kita... O visa kita yra taršalai, kuriais taip mėgstame kvėpinti mūsų buitį.

Tiesiog šioje vietoje prisiminkim tą klausimą, kodėl moksleiviai neatpažįsta paprastų kvapų. Apie tai su nerimu kalba žymus šiuolaikinis antropologas E. Hallas. Jis, būdamas amerikietis, rašo, kad „amerikiečių olfaktorinis aparatas kultūriškai yra visiškai neišvystytas. Perdėtas dezodorantų, kvapiklių ir kvepalų naudojimas norint maskuoti bet kokius kitus kvapus viešose erdvėse privedė prie olfaktorinio blankumo ir vienodumo, kokio nerastume niekur kitur pasaulyje. Šis olfaktorinis blankumas erdves padaro nuobodžiai vienodas, o iš žmonių atima gyvenimo turtingumą ir įvairovę. Taip pat tas dezodoravimasis užgesina prisiminimus, nes kvapas sukelia daug gilesnius prisiminimus, negu vaizdas ar garsas.“

3. Tyrimai rodo, kad prireikus rinktis, kurio pojūčio atsisakyti, žmonės dažniausiai renkasi atsisakyti uoslės. Kaip manote, kodėl? Ar mes neįvertiname uoslės svarbos?

Žmonės, netikėtai – dėl traumų, persirgtų ligų, praradę uoslę, toli gražu taip nemano. Uoslės praradimas jiems siejasi su didžiulės dalies gyvenimo džiaugsmo praradimu ir su atslenkančia depresija. Kai nebegali užuosti, kaip kvepia, kai ateina pavasaris, mylimo žmogaus oda ar plaukai, kaip kvepia sulytas mylimo gyvūno kailis, kepamas pyragas, rytinės kavos puodelis ar cigaretės dūmelis, gyvenimas netenka labai daug spalvų ir malonumo. Jis tampa pilkas ir bespalvis. Kadangi dalis uoslinių nervų yra burnoje, tai dar ir maistas tampa „beskonis“, o iš tikrųjų bekvapis. Prisminkite jausmą, kai sergate sloga.

4. Kvėpinimasis einant į mokyklą. Ar tai geras pasirinkimas ir kodėl? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Pasaulyje plinta vadinamoji scent-free politika, netgi teisiškai įtvirtinanti bekvapes zonas. Nors neatsispiriu bet kam, kas kvepia, vis dėlto pritarčiau nuostatai, kad mokyklos turėtų būti scent-free erdvė. Pats išsireiškimas scent-free šiek tiek nerealus, nes žemėje nėra bekvapės vietos. Juo labiau mokykla nėra sterili bekvapė erdvė. Tačiau kvepalų, dezodorantų ribojimas ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams, labai padėtų jauniems žmonėms lavinti uoslės pojūtį. Aišku, greta reikėtų lavinti ir kvapų kultūrą bei skonį.

5. Kiek papurškimų kvapo reikėtų naudoti kvėinantis? Ant kurių kūno vietų reikėtų purkšti kvapus? Ar pastebite tam tikrų įsitvirtinusių netinkamų kvapų naudojimo įpročių (jei taip, kokių)?

Jei kalbame apie kvėpinimosi kultūrą, tai kvepintis reikia tiek, kad jūsų kvepalai netrukdytų man kvėpuoti ir gyventi per ištiestą nuo jūsų ranką. Taip pat reikia prisiminti, kad kvapai nėra tik parduotuvėse parduodami kvepalai ir visos jų atmainos. Kvepintis galima ir natūraliais eteriniais aliejais, pačiam susikurti ir susimaišyti savo kvapą.

Pats baisiausias dalykas, žinoma, yra pigūs dezodorantai.

Kvėpinti reiktų pulsuojančias kūno vietas or nepamiršti, kad kvapas lengvas ir kyla į viršų. Todėl norėdami užuosti savo kvepalus turėtumėte kvėpinti pakinklius, riešus ir alkūnės linkį. Kvepalai papurkšti ant kaklo ir už ausų labiau kvepia kitiems, nei jums.

6. Kaip manote, nuo kokio amžiaus jaunąjai kartai reikėtų susipažinti su kvėpinimosi etiketu?

Apie tai jau sakiau anksčiau. Reikėtų galvoti apie kvapų kultūros dėstymą, ar bent jau kažkokį fakultatyvą, kur vaikai galėtų pažindintis su uosle ir visuminiu kvapų pasauliu, ne tik su kvepalais ir aromaterapija.

Kvapų ir visų kitų pojūčių abėcėlės reikėtų mokyti vaikus nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Vaikai turėtų liesti, ragauti ir uostyti viską, kas tik yra jų betarpiškoje aplinkoje ir pažindintis su naujais skonio, kvapo, lytėjimo, garso elementais, tyrinėti ir formuoti savo autonomišką santykį su pasauliu. Tuomet kvėpinimosi taisyklės ir etiketas taptų savaime suprantamais.

7. Kokius kvapus ar jų sudedamąsias dalis reikėtų rinktis skirtingais metų laikais?

Žiūrint į semiotinį kvepalų pasiskirstymo rombą – jauniems žmonėms tenka dešinysis kampas – ten, kur susitelkę švieži, gaivūs, citrinvaisiški, žoliški, žali kvapai. Tikrai ne sunkūs, narkotiniai, erotiški, persunkti nesuyrančiomis gamtoje sintetinių muskusų molekulėmis. Šaltuoju metų laikotarpiu galima šiek tiek pasislinkti link šiltesnių, labiau į prieskonių zoną įsiterpiančių, kvepalų.

8. Kodėl kvapai ant vienų žmonių odos kvepia vienaip, o ant kitų tas pats kvapas kitaip?

Kvapiosios molekulės, kai jos patenka ant odos, susiduria su odos fizinėmis ir cheminėmis savybėmis – odos šiluma, drėgnumu, mikroflora, odos rūgštingumu (pH), medžiagomis, kurias išskiria oda. Kvepalų ir odos sąveika yra labai kompleksinė, todėl ant skirtingų žmonių odos tie patys kvepalai kvepia skirtingai.

9. Ką reikėtų žinoti prieš keliaujant į parduotuvę įsigyti kvapų namams, eterinių aliejų ar kvepalų sau? Gal yra kokie nors pasiruošimo būdai ar net paros metas, kada reikėtų rinktis kvapus?

Nuo ko pradėti, norint sukurti savo erdvės kvapą?

Pirmiausia pripažinkime, kad ypač namų erdvėje vyrauja didžiulė puokštė įvairiausių kvapų.

Antra, pasistenkime suvokti, kokio stiliaus yra mūsų erdvė, įvertinkime jau esamus kvapus ir ieškokime kvapo, kuris harmoningai arba disonansiškai kurtų mūsų erdvės architektūrą.

Visokeriopai pritariu tiems kvapų tyrinėtojams, kurie teigia, jog nevertėtų apsiriboti vien tik stereotipiniais maloniais kvapais. Intymūs švelnūs ar saldūs, dažnai sunkūs gėliški ar vaisiški kvapai toli gražu tinka ne visoms erdvėms – galbūt jie organiškai papuoš bohemišką, „antikvarinę“ erdvę, gal įdomiai derės su popartu, tačiau bus gana svetimi moderniame, iš itin šiuolaikiškų medžiagų sukurtame interjere. Tokiems interjerams reikia daug rafinuotesnių, abstraktesnių kvapų.

Reikia bent kažkiek įsivaizduoti, kokio kvapo norime.

Kuo daugiau tų kvapų – nuo bjauriausio dvoko iki maloniausių „parfumų“ –gebėsime apglėbti, tuo daugiau apčiuopsime įvairiausių sąsajų tarp kvapų ir erdvių.

Paskutinių tyrimų duomenimis, mūsų uoslė pati aktyviausiai yra tarp 18:00 ir 22:00 val. Taigi ir kvapus rinktis tam būtų pats tinkamiausias laikas. Pagaliau, kiekvienas galime stebėti savo uoslę ir suprasti, kuriuo patos metu geriausiai užuodžiame.

10. Ar galima naudoti vieną kvapą visą gyvenimą?

„Vieną kvapą“, turbūt turite omenyje kvepalus? Vieno kvapo nebūna, nes kvapai maišosi ir sklinda tam tikrais modeliais. Vienus kvepalus, taip. Nieko bloga prisirišti prie kažkurių kvepalų ir juos dėvėti visą gyvenimą. Dar 20 a. viduryje tai buvo norma.

11. Kada pradeda keistis mūsų skonis kvapams? Kas daro tam įtaką?

Skonis kvapams ir kvepalams priklauso nuo to, kiek lavinama uoslė ir nuo bendro išsilavinimo. Taip pat nuo amžiaus, lyties, gyvenimiškos patirties, geografinės padėties. Nuo madų ir tendencijų. Šiuo metu orientuotis kvepalų rinkoje gana nelengvas uždavinys, nes, viena vertus, rinka yra perpildyta komercinio šlamšto, o kita vertus, vyksta pačios rinkos pokyčiai. Natūralumo, tvarios gyvensenos banga padeda žmonėms po truputį sąmonėti, galvoti, kaip jie elgiasi su gamta ir aplinka, rūpintis savimi ir ateitimi. Parfumerija šiuo požiūriu yra labiausiai atsilikusi sritis, daugybę metų buvo mistifikuota, labai uždara, vis dar laikosi įsikibusi į sintetiką, nes ji pigi ir leidžia generuoti milžiniškus pinigus, nuslepiant nuo vartotojų, kad dalis parfumerijoje naudojamų sintetinių molekulių neskyla gamtoje, kelia pavojų sveikatai ir pan.

Tik pastarąjį dešimtmetį parfumerija pradeda po truputį išsilaisvinti, parfumerinės žinios „išeina iš pogrindžio“, ima rastis nepriklausomi institutai, nepriklausomi kūrėjai, bet tai visgi dar labai trumpas laikas žymesniems pokyčiams.

12. Kokie kvapai yra populiariausi tarp jaunimo, o kokie dažniausiai būna atmetami?

Į šį klausimą atsakyti negaliu, nes neturiu rinkos tyrimų duomenų.